Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Aikštelė trapecinė, pailga ŠV–PR kryptimi, 40 m ilgio, 25 m pločio ŠV, 9 m pločio PR krašte, iki 1 m iškilusiu viduriu. Galuose nuo mažiau stačių šlaitų pusės ji įtvirtinta pylimų–griovių linija. Piliakalnio P–ŠV šlaituose, 3–4 m žemiau aikštelės buvęs pylimas ir griovys, dabar virtę 7 m pločio terasa I. 1–1,5 m žemiau šios terasos yra 6–7 m pločio terasa II, kurios V dalyje dar matyti čia buvusio griovio ir pylimo liekanų. PR kampe ši terasa kyla į viršų ir baigiasi 1,8 m žemiau aikštelės. Čia 3 m žemiau aikštelės krašto ir 0,5 m žemiau terasos II yra 4 m pločio terasa III, 0,8 m žemiau jos – 5 m pločio terasa IV. Iki 5,5 m pločio terasos II ir 6 m pločio terasos IV likučių yra piliakalnio R šlaite. Š šlaitas status, 15 m aukščio, kiti nuolaidesni (ypač P). Piliakalnis labai apardytas arimų, V šlaite kasto karjero ir bulvių duobių. Apaugęs tankiu mišriu mišku. Anksčiau piliakalnyje matėsi 3 įtvirtinimų žiedai, todėl būdavo pasakojama, kad piliakalnį milžinas supylęs iš 3 kepurių ar 3 milžinai jį supylę kepurėmis.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia.
Piliakalnį surado D. Stončius 2016 m. kovo 4 d.
Pasiekiamas Ažukriaunio–Šaltakynės vieškeliu (yra 70 m į kairę (ŠR) nuo jo).
Lit.: Stončius D., Baubonis Z., Zabiela G. 2016 m. Lietuvoje rasti nežinomi piliakalniai, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2016 metais, Vilnius, 2017, p. 449–450; Šorys J. Miškuose ir upių slėniuose rymantys piliakalniai, Liaudies kultūra, 2017, nr. 2, p. 9.