Piliakalnis įrengtas Verknės kairiajame krante, slėnyje buvusioje atskiroje kalvoje.
Duomenų apie buvusią aikštelę ir įtvirtinimus nėra, nes beveik visą piliakalnį nuplovė
Verknė. Išliko tik jo PV kampas stačiais, 14 m aukščio šlaitais su 6x8 m dydžio aikštelės
kampu viršuje. Piliakalnis buvo tvarkomas: padaryti laiptai, nukirsti želdiniai, pradėta
tvarkyti Š ir R šlaitų erozija. Piliakalnis minimas ir Žydeikonių bei Kisieliškės vardais.
V ir P piliakalnio papėdėse 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, buvusi apjuosta
Verknės senvagės. Joje aptikta lygios ir grublėtos keramikos.
1994 m. G. Zabiela piliakalnio aikštelės liekanų ŠV dalyje ištyrė 10 m2 dydžio plotą,
rado iki 1,3 m storio kultūrinį sluoksnį su gausiais radiniais. Nustatyta, kad piliakalnyje
stovėjusi pilaitė buvo užpulta ir sudeginta du kartus. Apatiniame sluoksnyje aptiktos
stulpinės konstrukcijos gynybinės sienos liekanos, sudegusių žalvarinių papuošalų:
žvangučių, antkaklių, žiedų, įvijų ir grūdų liekanų, lygios, grublėtos ir žiestos keramikos,
geležinė strėlė. Šį puolimą galima datuoti XI a. Po puolimo pilis buvo atstatyta,
gaisravietė užpilta iš Verknės pakrančių iškastu iki 60 cm storio smėlio sluoksniu,
aikštelės kraštas sutvirtintas akmenimis. Ši pilis XII a. vėl buvo užpulta ir sudeginta.
Puolimo metu ji buvo apšaudyta iš lankų nuo papėdės gyvenvietės pusės (rasta strėlių
su užbarzdomis), o šturmuojant naudoti plačiaašmeniai kirviai (aptikta jų ašmenų
dalių).
Piliakalnis datuojamas I tūkst. antra puse – XII a.
Pasiekiamas iš Prienų–Trakų plento (A16) Būdose pasukus į kairę (Š), pavažiavus
3,5 km, nusileidus į Verknės slėnį, pasukus į dešinę (R), už 450 m (yra priekyje,
kairėje).
Lit.: Morawski, 1858, p. 63; Покровскй, 1899, c. 127; LAA, p. 132 (Nr. 560); Zabiela, 1996c;
Kazakevičius, 2004, p. 21, 23, 27.
