Piliakalnis (Pilaitė) įrengtas atskiroje kalvoje, Verknės kairiajame krante, Zamkelio ežero ŠV krante (dabar tai Verknės tvenkinio dalis). Aikštelė ovali, pailga ŠR-PV kryptimi, 80x50 m dydžio, apjuosta 0,6-2 m aukščio, 14 m pločio pylimu (Š pakraštyje neišlikęs). Šlaitai statūs, 9-15 m aukščio.
Piliakalnio Š kraštas nuslinkęs, aikštelė apardyta arimų, PV šlaitas - kelio į aikštelę. Aikštelė dirvonuoja, šlaituose auga pušys, lapuočių pomiškis iškirstas. PR šlaite įrengti laiptai.
R, P ir V pašlaitėse, 2 ha plote yra III-XIV a. papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1957-1958 m.), kurios iki 2,5 m storio kultūriniame sluoksnyje rasta pastatų, geležies lydymo krosnelių liekanų, įvairių metalinių dirbinių, lipdytos ir žiestos keramikos, gyvulių kaulų.
1957-1960 m. V. Daugudis ištyrė aikštelės V dalį - iš viso 956 m2. Iki 4 m storio kultūriniame sluoksnyje išskirti 5 piliakalnio apgyvendinimo etapai. Ankstyviausioje piliakalnio įrengimo fazėje aikštelė buvo maždaug trečdaliu mažesnė, apjuosta 2 m pločio medine gynybine siena, kurios vidinėje pusėje glaudėsi keturkampiai stulpinės konstrukcijos pastatai. Jų vietoje rasta akmeninių kirvukų, kaulinių ylų, adiklių, brūkšniuotos keramikos, gyvulių kaulų. Pagal juos piliakalnio apgyvendinimas datuojamas II-I a. pr. Kr. Vėlesniame etape (pirmieji amžiai po Kr.) aikštelės pakraščiuose buvusiame 4 m pločio, 0,5 m gylio pagilinime stovėjo ilgas stulpinės konstrukcijos pastatas, kurį sudarė kelios 3 m ilgio patalpos. Jose rasta žalvarinių papuošalų, molinių svorelių, brūkšniuotos, grublėtos ir gludintos keramikos, suanglėjusių grūdų. Aikštelėje buvo didelis kiemas. Apie IV-V a. aikštelės pakraščiuose supiltas pylimas, ant kurio pastatyta 2 m pločio medinė gynybinė siena. Šie įtvirtinimai buvo užimti juos apšaudžius iš lankų (rasti 35 geležiniai įtveriamieji tribriauniai strėlių antgaliai). XIV a. piliakalnis buvo smarkiai pertvarkytas: į šlaitus, supilant žemių sluoksnius, išplėsta aikštelė, jos pakraščiuose supiltas 15 m pločio pylimas, papėdėje iškastas 6 m pločio, 2,5 m gylio griovys. Ant pylimo stovėjo 4 m pločio medinė gynybinė siena, jo vidinėje pusėje - iki 4x4 m dydžio rentiniai pastatai. Dalis šių pastatų buvo gyvenami. Jų vietose rasta geležinių arbaletinių strėlių antgalių, peilių, ylų, kabliukų, skiltuvas, raktas, žalvarinė segė, įvairių kitokių dirbinių fragmentų, žiestos keramikos, suanglėjusių javų grūdų. Ši pilis sudeginta. XVI-XVII a. piliakalnyje stovėjo medinis dvaras, tai patvirtina to laikotarpio statinių liekanos ir radiniai.
Piliakalnyje stovėjo Navinpilio pilis, kurią 1381 m. vasario 14 d. panaudodami patrankas puolė kryžiuočiai. Pilis pasidavė ir buvo sudeginta, tačiau greitai lietuvių atstatyta, nes 1382 m. sausio mėnesį vėl minima (paminėta ir 1384 m.).
Piliakalnis datuojamas II a. pr. Kr. - XVII a.
Pasiekiamas iš Aukštadvario pasukus Onuškio keliu, prieš Verknę pasukus į dešinę (V), pavažiavus 600 m (yra dešinėje (Š)).
Lit.: Покровский, 1893, c. 124; Kulikauskas, 1960, p. 50-51; 1965, p. 210, pav. 6, p. 211, pav. 7, p. 212, pav. 8, p. 215, pav. 9, p. 217, pav. 10, p. 231-323; Kulikauskas, Kulikauskienė, Tautavičius, 1961, p. 271-273; Daugudis, 1962; 1986b; 1998; 2002, p. 102-121, 125-133; Šaduikis, 1971; LAA, p. 32-33 (Nr. 41); Rackevičius, 2002, p. 156; Baranauskas, 2003, p. 66, 85-86; Kazakevičius, 2004, p. 21, 24-25, 28-29, 36-40, 42-43, 52-53, 64-66, 68-70, 95-98.