Piliakalnis yra pelkėmis apjuostos aukštumos ŠR pakraštyje, aukščiausioje jos vietoje, nuo XIX a. pabaigos smarkiai apardytoje žvyrduobių. Išliko apie 60 m ilgio R­V kryptimi ir 16­-18 m pločio aikštelės dalis (buvo apie 50 m pločio). Aikštelė buvo apjuosta iki 1,5 m aukščio pylimu, kurio 0,5 m aukščio, 5 m pločio dalis išliko jos ŠV krašte. V aikštelės pusėje būta ir antro pylimo. Aikštelėje ir šlaituose yra kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta lipdytos keramikos. Vidutinio statumo piliakalnio šlaitai buvo iki 20 m aukščio. Jie natūraliai išlikę tik ŠV pusėje, kitur nuardyti žvyrduobių. Aikštelė dirvonuoja, šlaitai ir karjerų vietos apaugę pušimis. Piliakalnis minimas ir Kerėžių vardu.

R piliakalnio papėdėje, apie 1 ha plote buvo papėdės gyvenvietė. 70 m į V nuo piliakalnio buvo XI­-XIII a. senkapis (sunaikintas).

Piliakalnis datuojamas I tūkst.-II tūkst. pradžia.

Pasiekiamas Ramučių-Vėgerių (per Vėlaičius) keliu. Kairėje prasidėjus miškui sukti į dešinę iškart už pirmojo kanalo einančiu lauko keliuku, važiuoti į R 1,3 km (miške pravažiavus pirmą kvartalinę liniją keliukų išsišakojime laikytis dešinės. Piliakalnis yra antrame kvartale (atvažiavus į nedidelę miško laukymę matyti priekyje kylančio kalno šlaitas).

Lit.: Krüger, 1883; Покровскй, 1899, c. 80; Burba, 1902; LAA, p. 99­100 (Nr. 396); Stepiņš, 2003, p. 233-­236.