Autorius dr. Gintautas Zabiela
Piliakalnio vieta ir struktūra

Piliakalniai, kaip ir kiti praėjusių kartų palikti archeologijos paminklai, niekuomet neegzistavo pavieniui. Jie atsirado, vystėsi ir buvo apleisti kartu su kitais vienalaikiais objektais ir buvo susiję su jais savo funkcijomis. Piliakalniuose stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. Žuvusieji ginant pilį ir papilių gyventojai buvo laidojami to meto bendruomenės kapinėse.

Greta senųjų gyvenviečių buvo gamybos vietos, vedė keliai. Visa tai yra į istoriją nuėjusių kartų palikimas, kurį mokslas įvardija archeologijos paminklų kompleksu. Tai įvairios funkcinės paskirties vienalaikių objektų, paliktų ar panaudotų vienos žmonių bendruomenės, sankaupa. Šiame komplekse piliakalniai yra svarbus, dažnai net pagrindinis viso archeologijos paminklų komplekso elementas.

"Piliakalnio" sąvoka yra plati tiek teritoriniu, tiek ir chronologiniu aspektais. Dėl to piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Žvelgiant į dabartinį piliakalnių vaizdą, juose bendrų požymių, jungiančių visus piliakalnius ir kartu skiriančių juos nuo kitų senovinių įtvirtinimų, surasti sunku. Tai dabartinės piliakalnių būklės pasekmė. Visi piliakalniai mūsų dienas pasiekė apardyti įvairių gamtos ir žmogaus jėgų: nuplauti upių, nuarti, iškasinėti duobių ir kt. Šiandien galima aptikti tik pavienių piliakalnio įtvirtinimų: pylimų (Kaukai, Alytaus r.), šlaitų (Šeimyniškiai, Utenos r., Varnupiai, Marijampolės r.), išlaikiusių pirminę savo išvaizdą.

Visa kita yra taip smarkiai ar net kone visiškai deformuota ir sunaikinta, kad kartais net specialisto akis čia sunkiai įžvelgia piliakalnio požymius. Be to, ant neprižiūrimų piliakalnių auga medžiai ir krūmai, paslepiantys dar matomus jų bruožus ir trukdantys piliakalnį apžvelgti nors kiek plačiau, taigi iškyla sudėtinga jų išskyrimo iš aplinkos problema.

Atsižvelgus į dabartinį piliakalnių pažinimo lygį bei remiantis iki šių dienų sukauptais duomenimis apie juos, piliakalniais laikomi uždaro tipo išorinius žemės įtvirtinimus turintys reljefo dariniai su senosios juos įrengusių žmonių veiklos pėdsakais. Iš bendro piliakalnių skaičiaus išskirta keliolika Naujųjų laikų (XVI–XVIII a.) objektų, išoriškai panašių į piliakalnius, tačiau pagal turimus duomenis vėlyvų ir nesiejamų su juose stovėjusiomis pilimis. Tai laikini ar lauko kariniai įtvirtinimai, įtvirtintų dvarų vietos bei gynybinės paskirties neturintys sampilai.

Pats "piliakalnio" pavadinimas yra senovinis, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai. Lietuvių kalboje žodis "pilis" kildinamas iš "pilti". Kai kurių XIV a. minimų pilių (Paršpilis, Naujapilis) žodis "pilis" yra net pavadinimuose. XIV a., atsiradus mūrinėms pilims, o tuomet ir kiek vėliau sunykusių medinių pilių vietose palikus apleistiems piliakalniams, ,,pilies“ kilmė ir istorinė seka buvo pamesta bei susimaišė. Kai kada pasimetė ar užsimiršo ir pati piliakalnio vieta: piliakalniu pradėta vadinta įspūdingesnė kalva netoli tikrojo piliakalnio (Šaltinėnai, Birštono sav., Sangėliškės, Šalčininkų r.) arba liko tik pilį menantis aplinkos pavadinimas (Papiliais vadinama pieva Runionyse, Molėtų r.). Neretai patys piliakalniai nustoti skirti iš aplinkos piliakalnių vardu ir buvo pavadinti kitaip (Kamša, Utenos r., Grinaičiai, Šakių r.). XVIII a. pabaigoje – XIX a. visuomenei pradėjus daugiau domėtis krašto istorija, piliakalniams kartais suteikti literatūriniai pavadinimai (Seredžiaus, Jurbarko r., piliakalniui – Palemono kalnas , Kernavės, Širvintų r., piliakalniams – Mindaugo Sosto, Aukuro Kalno ir Lizdeikos Kalno pavadinimai). Piliakalniais vadinamų vietovių dėl išorinio jų panašumo į tikruosius piliakalnius atsirado net XX a. (Piliakalnis, Ukmergės r.). Pradėjus domėtis pačiais piliakalniais, jiems pradėtos skirti visos vietovės, kurių pavadinimo šaknyje yra ,,pil“ (Pilaitės, Pilalės ir kt.) bei vietos, panašios į pylimus. Taip mūsų dienas pasiekė apie pusantro tūkstančio piliakalniais įvardijamų vietų, iš kurių toli gražu ne kiekviena yra tikras piliakalnis.

Šeimyniškėlių archeologijos paminklų kompleksas (Baranauskas T., Zabiela G. Vorutos pilis, V. 2001, priešlapis).

Archeologijos paminklų kompleksui, kurio centre yra piliakalnis, skiriami priešpiliai, papiliai, papėdės gyvenvietės, senieji kapinynai, net šventvietės, kartais – senosios gamybos vietos, keliai ir kt. Neturint išsamesnių priešistorinių epochų atskirų Lietuvos teritorijoje gyvenusių bendruomenių tyrimų ir remiantis šiandieniniu jų pažinimo lygiu laikoma, kad į tokį kompleksą galima sieti visus minėtus su piliakalniais vienalaikius objektus, nuo piliakalnio nutolusius iki 1 km atstumu. Visais laikais piliakalnius stengtasi įrengti racionaliausiu būdu: parenkant maksimaliai gamtos kliūčių apsaugotą vietovę (natūraliai statūs šlaitai, papėdėje dar saugomi vandens telkinių).

Piliakalnį kaip gynybinį įrenginį sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. Čia stovėjo įvairūs pastatai, buvo telkiama kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai. Aikštelė paprastai būdavo įrengta aukštumos viršūnėje ir tik retais atvejais (Burgaičiai (Pilaitė), Šakių r.) – žemiau jos. Dažniausiai ji turi paviršiaus dirbtinio lyginimo žymių, tačiau tai nėra aikštelei privalomas elementas. Net ir įvertinus jų didžiulį sužalojimą ariant (nuariant pakraščius) matyti, kad dalis aikštelių dėl įvairių priežasčių niekuomet nebuvo plokščios, o kai kada jų aukščių skirtumai svyravo net iki 7 m (Baisogala, II, Raseinių r.). Aikštelių formos irgi įvairavo, tačiau tik retesniais atvejais jos būdavo taisyklingų formų: apvalios, keturkampės ar trikampės. Dažniausiai jos yra netaisyklingo ovalo, keturkampio užapvalintais kampais ar trapecijos formų. Upių krantuose esančių piliakalnių aikštelių kraštai ar net nemažos dalys jau yra nuplautos, o pačios aikštelės pakeitusios savo formą.

Aikštelę ribodavo įtvirtinimai. Jie buvo statomi tiek iš žemių, tiek iš medžio. Akmenų panaudojimas Lietuvos piliakalnių įtvirtinimams nebūdingas, labiau pasireiškęs ankstesnėse epochose. Žemių įtvirtinimams skiriami pylimai, grioviai, terasos ir šlaitai, medžio – įvairios tvoros, užtvaros, bokštai, sienos. Lietuvos piliakalnių įtvirtinimai labai įvairūs. Paprastai jie buvo kombinuoti: medinės sienos stovėjo ant pylimų ir aikštelės pakraščiuose, užtvarų būta šlaituose ir palei griovius. Žemių įtvirtinimai neretai būdavo kelių linijų: be iš mažiausiai apsaugotoje piliakalnio pusėje supilto pagrindinio pylimo ir griovio, dažnai būdavo dar viena ar kelios (iki 5) papildomų mažesnių pylimų ir ne tokių gilių griovių linijos (Martynaičiai, Kretingos r., Gudeliai, Kelmės r.). Piliakalnio šlaitų aukštis bei statumas buvo vienas iš svarbesnių pilies neprieinamumo požymių. Panaudojant natūralų kalvų ar kyšulių šlaitų aukštį ir statumą, šlaitai būdavo dar papildomai sustiprinami (pastatinami ar išgrindžiami akmenimis, nuo lėkštesnės ir žemesnės pusės supilami pylimai, kurių išorinis šlaitas būdavo paaukštinamas papėdėje iškasus griovį). Priklausomai nuo laikotarpio ir naudojamos pilių užėmimo technikos pylimai pilti tiek aikštelės pakraščiuose, tiek šlaituose, o kai kada – ir papėdėje. Šiuo metu piliakalniuose galima pastebėti tik dalį buvusių žemių įtvirtinimų, o medinių įtvirtinimų liekanos aptinkamos tik archeologinių tyrimų metu.

Išlikę žemių įtvirtinimai, kaip bene ryškiausias piliakalnio išorinės išvaizdos elementas, amžių bėgyje buvo labai smarkiai deformuoti: pylimai nuskleisti, grioviai užlyginti, šlaitai išplokštinti. Dabar piliakalniuose matomos terasos dažniausiai yra šlaite buvusių nedidelių griovių ir už jų supiltų pylimų sulygintos vietos. Kadangi Lietuvoje neliko nė vieno piliakalnio, išlaikiusio savo išorinę išvaizdą tokią, kokia ji buvo jame sunykus gyvenimui, lankantis piliakalniuose belieka tik įsivaizduoti čia stovėjusios pilies tvirtybę: vienu kitu metru paaukštinti pylimus, pagilinti griovius, pastatinti šlaitus.

Prie piliakalnio glaudžiai šliejasi trys archeologijos paminklų komplekso dalys: papėdės gyvenvietės, priešpiliai ir papiliai. Dažniausiai prie piliakalnių aptinkamos papėdės gyvenvietės, kurios būdavo prie daugumos piliakalnių. Tai piliakalnį įrengusios ir jį kilus pavojui gynusios žmonių bendruomenės gyvenamoji vieta. Papėdės gyvenvietės dažniausiai būdavo išsidėsčiusios šalia piliakalnio visose gyvenimui tinkamose jo papėdėse. Priklausomai nuo bendruomenės dydžio bei egzistavimo toje vietoje trukmės, jos užėmė įvairaus dydžio plotus: nuo dešimtųjų hektaro iki keliolikos hektarų (Kernavė, Šatrija, Telšių r.).

Papėdžių gyvenviečių vietos aplinkoje išskiriamos pagal jų vietoje esančius specifinius kultūrinius sluoksnius – dažniausiai tamsesnės spalvos (prisotinta degėsių) žemę su joje likusiais įvairiais žmonių gyvenimo pėdsakais: pastatų liekanomis: akmenų grindiniais, židiniais, molio tinku, labai retai – išlikusia mediena, įvairiomis ūkinėmis ir gamybos atliekomis: puodų šukėmis, gyvulių kaulais, geležies lydymo atliekomis (šlaku). Kadangi papėdžių gyvenviečių kultūrinis sluoksnis yra derlinga žemė, Lietuvoje, kaip žemdirbystės krašte, dažniausiai papėdžių gyvenviečių vietos būdavo ariamos vos ne nuo jų apleidimo laikų, dėl to kultūrinis sluoksnis buvo labai suardytas ar net visai sunaikintas, likę tik įgilinimuose arba žemdirbystei nepalankiose vietose (dažniausiai šlapiuose vandens telkinių ar pelkių pakraščiuose) esantys jo fragmentai arba paskiri radiniai armenyje. Todėl realus papėdžių gyvenviečių užimamas plotas paprastai yra didesnis už dabar saugomą bei žinomą ir gali būti nustatytas tik išsamių tyrimų metu.

Priešpiliai ir papiliai yra negausūs tiesioginiai pačių piliakalnių palydovai, beveik be išimties būdingi tik patiems vėlyviausiems, XIII–XV a. pradžios piliakalniams. Jie atsirado stiprinant piliakalnyje stovėjusią pagrindinę medinę pilį, kai galingesniems įtvirtinimams pačiame piliakalnyje trūkdavo vietos ir dalį jų tekdavo iškelti už senųjų įtvirtinimų ribų (dažniausiai į buvusios papėdės gyvenvietės vietą). Priešpiliu čia vadinamas grynai gynybinis uždaro tipo įrenginys – tarsi pačios pilies tąsa – savo matomais įtvirtinimais paprastai labiau įtvirtintas nei pati pilies vieta. Tokio priešpilio pavyzdys yra Narkūnų Mažasis piliakalnis, Utenos r. Pavieniais atvejais pilis turėjo du priešpilius (Kernavės Mindaugo Sostas ir Lizdeikos Kalnas). Tuo tarpu papilys tėra dabar matomais įtvirtinimais juosiama papėdės gyvenvietė ar jos dalis. Toks yra Piliakalnių, Vilkaviškio r., piliakalnio papilys, apjuostas pylimu, arba Šeimyniškių piliakalnio papilys, apsaugotas grioviais. XIII–XIV a. Ordino kronikose minint puolamas lietuvių pilis, priešpiliai, papiliai ir papėdės gyvenvietės nebuvo skiriamos, minimi vienu „suburbium“, „preurbium“, „Vorburg“ (vokiškai) pavadinimu, kuris iš lotynų kalbos paprastai verčiamas kaip papilys.

Piliakalnių tyrinėjimų ir tvarkymo istorija

Piliakalnių, kaip seniausiųjų Lietuvos gynybinių įrenginių, pažinimas neįmanomas be jų tyrinėjimų. Išsiskiria dvi tyrinėjimų kryptys: piliakalnių žvalgymai bei archeologiniai kasinėjimai. Žvalgymų metu surenkama informacija apie piliakalnio buvimo vietą, išvaizdą, radinius, ankstesnius paminėjimus šaltiniuose ir literatūroje, žodinę tradiciją apie jį, objektas nufotografuojamas, kartais padaromas ir jo planas. Taip gaunama pagrindinė informacija apie visus piliakalnius. Archeologiniai piliakalnio kasinėjimai leidžia šias žinias sukonkretinti, detalizuoti bei papildyti. Kasinėtu piliakalniu laikomas toks, kuriame ištyrus ne mažesnį nei 1 m2 plotą turima fiksacinės medžiagos apie stratigrafiją (sluoksnių charakteristiką) bei radinius. Iki 2005 m. Lietuvoje buvo kasinėti 184 piliakalniai. Iš jų tik Šeimyniškėlių, Anykščių r., piliakalnis per 15 nepertraukiamų tyrimų sezonų (1990–2004 m.) buvo ištirtas visiškai. Kituose tyrinėjimai apėmė atskiras piliakalnių dalis arba jų liekanas. Yra informacija apie 993 buvusius ir esamus piliakalnius, iš kurių beveik kas penktas buvo tyrinėtas. Tai didžiulis įvairios, tačiau labai nelygiavertės medžiagos kiekis, sukauptas per du paskutinius šimtmečius kelių tyrinėtojų kartų. Be jų indėlio, tegul ir trumpo įvertinimo, šiandien neįmanomas Lietuvos piliakalnių pažinimas.

Šeimyniškėlių piliakalnio aikštelės tyrinėjimai. 2003 m. G. Zabielos nuotr.

Pirmuosius susidomėjimo piliakalniais pradmenis aptinkame dar XVI a. (Motiejus Strijkovskis). Daugiau dėmesio piliakalniams pradėta skirti XIX a., prasidėjus intensyvesnei istorijos mokslo plėtotei bei kylant romantizmo bangai. Pirmųjų Lietuvos piliakalnių tyrinėtojų titulą dalijasi du žmonės: Pranciškus Vilčinskis (1799–1859) ir Fridrichas Diubua diu Montperio (1798–1850). Pirmasis 1835 m. kasinėjo Narkūnų ir Pakalnių, Utenos r., piliakalnius, antrasis parašė pirmąjį apibendrinantį darbą apie juos. Čia piliakalniai parodomi kaip senosios gynybinės vietos. XIX a. antrojoje pusėje labai išplito piliakalnių kasinėjimai, tai šiandien žymi ne viename piliakalnyje esančios senos duobės. Juos vykdė smalsūs ar greitai praturtėti panorę legendų apie užkastus turtus prisiklausę asmenys. Tik maža šių „kasinėjimų“ dalis buvo kiek fiksuota ir padriki jų duomenys pasiekė mūsų dienas. Tarp jų yra Juozapo Žiogo (1868–1935) 1898 m. vykdyti Imbarės, Kretingos r., piliakalnio kasinėjimai.

XIX a. pabaigoje prasidėjus lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimui, išaugo susidomėjimas krašto istorija ir jos liudininkais – piliakalniais. Vis dažiau jie pradėti minėti spaudoje, apie piliakalnius pradėti rinkti įvairūs duomenys, aiškintasi jų kilmė. Pirmąjį Lietuvos piliakalnių sąrašą, kuriame užfiksuoti 63 piliakalniai, dar 1872 m. sudarė Motiejus Valančius (1801–1875) (išspausdintas 1887 m.). Truputį vėliau, 1881 m., kovų su kryžiuočiais laikų piliakalniams didelį straipsnį paskyrė Jonas Basanavičius (1851–1927), jį išspausdinęs 1883–1884 m. pirmuosiuose „Aušros“ numeriuose. Jame nurodytos 76 to laiko pilių vietos, nemaža dalis kurių siejama su piliakalniais. Tačiau daugiausia įvairių duomenų apie Lietuvos piliakalnius pateikė Fiodoras Pokrovskis (1855–1903) savo sudarytuose Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijų archeologiniuose žemėlapiuose. Juose pateikiama iš literatūros ir pagal specialias anketas surinkta informacija apie 230 piliakalnių, esančių dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Vis dėlto šie vertingi duomenys liko mažai žinomi platesnei visuomenei, mat buvo išspausdinti rusų kalba. Likusią spragą lietuviškų gubernijų piliakalnių pažinime 1909 m. pabandė užpildyti Juozapas Radziukynas (1841–1925), išleisdamas pirmąją piliakalniams skirtą lietuvišką knygelę. Joje aprašyti 36 daugiausia Užnemunės piliakalniai (iš jų 34 – dabartinėje Lietuvos teritorijoje). XIX a. pabaigoje piliakalnius tyrinėti pradėta plačiau ir išsamiau. 1886 m. Tadas Daugirdas (1852–1919) Darbutų piliakalnyje (Raseinių r.) ištyrė 86,5 m2 plotą, viską kruopščiai fiksuodamas. Nors tyrimų rezultatai liko neskelbti ir plačiau nežinomi, tai buvo jau kokybiškai naujas žingsnis piliakalnių pažinime. Nuo šių tyrimų jau galime be abejonių kalbėti apie mokslinius piliakalnių kasinėjimus.

„Suvalkų rėdybos piliakalniai“ 1909 m.

Iki I pasaulinio karo žymiausias Lietuvos piliakalnių tyrinėtojas buvo Liudvikas Kšivickis (1859–1941). Jis apjungė piliakalnių žvalgymus su jų plačiais kasinėjimais bei sukauptų duomenų skelbimu. Pagrindiniai jo apie 100 žvalgytų daugiausia Žemaitijos piliakalnių duomenys paskelbti populiariai parašytoje knygoje „Žemaičių senovė“. 1908–1913 m. L. Kšivickis ištyrė 7 piliakalnius, tarp jų – trijų aikšteles visiškai, kitų – po pusę ar didesnes dalis, ir visų jų (išskyrus Veliuonos) medžiagą paskelbė. Nors tai daugiau kasinėjimų metu aptiktų materialinės kultūros objektų ir dirbinių publikacijos, jos parodė didžiulę pačių piliakalnių įvairovę, pateikė daug medžiagos apie ankstyvesnę jų istoriją nei kovų su Ordinu laikai.

Liudvikas Kšivickis

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais nelengvą piliakalnių tyrinėtojų kelią pasirinko du Lietuvos kariuomenės karininkai – Petras Tarasenka (1893–1962) ir Vladas Nagevičius (1881–1954). Tai buvo skirtingi žmonės, į archeologiją atėję iš šalies, kiekvienas su savitu jos įsivaizdavimu, kupini entuziazmo, kuris jų darbus amžiams įrašė į mokslo ir piliakalnių pažinimo istoriją.

Generolo Vlado Nagevičiaus gyvenime piliakalniai buvo trumpas, bet ryškus epizodas. 1931–1934 m. vykdyti didžiulių apimčių Apuolės, Skuodo r., ir Įpilties, Kretingos r., piliakalnių kasinėjimai atskleidė jų gynybinių įtvirtinimų (pirmiausia pylimų) teikiamas galimybes piliakalnių raidos pažinimui, parodė jos sudėtingumą. V. Nagevičius į Lietuvos archeologijos istoriją įėjo kaip nemažai naujovių įnešęs tyrėjas. Tai aerofotografija, kasinėjimų filmavimas, profesionalių fiksuotojų (dailininkų, fotografų, braižytojų), konsultantų (tarp jų ir garsių užsienio archeologų, kaip latvio Francio Balodžio ir švedo Birgerio Nermano) ir net kasėjų (kareivių) pasitelkimas, tyrimų medžiagos populiarinimas bei jų rezultatų pristatymas tarptautiniuose archeologų kongresuose Londone (Anglija) ir Osle (Norvegija). Šiais darbais Lietuvos vėlyvųjų piliakalnių tyrinėjimai buvo priartinti prie to meto europinio archeologijos lygio. Jų svarbą krašto gyvenime parodė ir aukščiausių šalies vadovų (prezidento Antano Smetonos, ministro pirmininko Juozo Tūbelio) apsilankymas tyrinėjimų vietose. Nors abiejų piliakalnių tyrimų medžiaga liko iki galo nesusisteminta ir nepaskelbta, V. Nagevičiaus indėlis į Vakarų Lietuvos piliakalnių pažinimą daugelyje sričių tebėra nepralenktas iki šiol.

P. Tarasenka pagrindinį dėmesį skyrė duomenų apie piliakalnius rinkimui ir populiarinimui. Po L. Kšivickio darbų mažiausiai pažįstami liko Aukštaitijos bei Pietų Lietuvos piliakalniai, kuriems P. Tarasenka ir skyrė daugiausia dėmesio. Kartu buvo kaupiama medžiaga naujam Lietuvos archeologiniam žemėlapiui. Jau apie 1925 m. P. Tarasenka parengė pirmąjį Lietuvos piliakalnių sąrašą, kuriame suregistruota 670 piliakalnių.1928 m. buvo paskelbtas 722 piliakalnių sąrašas, piliakalniams daug dėmesio skirta ir tais pačiais metais pasirodžiusioje „Lietuvos archeologijos medžiagoje“. Jo dėka Lietuva XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje jau turėjo išsamų piliakalnių sąrašą. P. Tarasenka apytiksliai apskaičiavo ir bendrą piliakalnių skaičių Lietuvoje – per 1000. Domėjimasis piliakalniais, jų žvalgymai, žvalgomieji kasinėjimai, planų darymas truko visą likusį P. Tarasenkos gyvenimą – apie 4 dešimtmečius. 1956 m. jis buvo vainikuotas nedidele, bet svarbia knygele apie visą Lietuvos piliakalnių raidą.

Petras Tarasenka
Vladas Nagevičius

Ne mažiau svarbi piliakalnių tyrimams buvo ir 1934–1936 m. prie Švietimo ministerijos veikusi Senovės paminklų apsaugos referentūra. Per porą metų su daugumos piliakalnių savininkais buvo surašyti pasižadėjimai juos saugoti, pradėti daryti piliakalnių topografiniai planai, fotonuotraukos, išsamesni aprašymai.

Apskritai prieškario Lietuvoje piliakalnių pažinime buvo daug padaryta. Nors nusileista Latvijai, tačiau pralenkta Lenkija ir netgi Rytų Prūsija, kuriose bendras archeologijos lygis buvo aukštesnis nei Lietuvoje. Tiesa, Rytprūsiuose (tarp jų ir Klaipėdos krašte) savo kryptinga veikla piliakalnių registracijos srityje pagal paminėjimus literatūroje ir pažymėjimus žemėlapiuose išsiskyrė Hansas Kromė (1864–1943). Klaipėdos krašte jis suregistravo 47 piliakalnius bei kitokius įtvirtinimus.

Pokaryje piliakalnių tyrinėjimus tęsė profesionaliosios Lietuvos archeologijos pradininko Jono Puzino mokiniai Pranas Kulikauskas (1913–2004) ir Regina Volkaitė-Kulikauskienė. 1952–1954 m. kasinėtas Nemenčinės, Vilniaus r., piliakalnis buvo pirmasis jų ilgame plačiai tyrinėtų piliakalnių sąraše. P. Kulikauskas daugiausia nusipelnė kaip Užnemunės piliakalnių tyrinėtojas. 1961–1971 m. čia jis kasinėjo 10 piliakalnių. Tyrinėjimų rezultatai atskleidė sudėtingą šio krašto piliakalnių raidą nuo pirmųjų amžių po Kr. iki kovų su Ordinu laikotarpio. Jis pradėjo ir sistemingą išsamių duomenų rinkimą apie Lietuvos piliakalnius žvalgomųjų archeologinių ekspedicijų metu. 1948–1973 m. 20 žvalgomųjų ekspedicijų išžvalgė visą Lietuvos teritoriją ir surinko duomenis daugiau kaip apie 800 piliakalnių. R. Volkaitė-Kulikauskienė daugiau gilinosi į atskirų tipų piliakalnius: miniatiūrinius (Migonys, Kaišiadorių r.), garsius vėlyvus (Punia, Alytaus r.). Jų medžiaga, sujungta su gausiais laidojimo paminklų radiniais, tapo pagrindu nubrėžiant pagrindinius Lietuvos proistorės bruožus. Daugiau dėmesio Kulikauskai skyrė vėlyvųjų – kovų su Ordinu laikotarpio – piliakalnių tyrimams (Maišiagala, Vilniaus r., Narkūnai, Kernavė). Šių kasinėjimų metu buvo sukaupta daug medžiagos šiems piliakalniams pažinti. Išsiplėtė ir pačių piliakalnių pažinimo ratas: pradėta kalbėti apie piliakalnius-slėptuves; piliakalnius – prekybos–gamybos centrus, net piliakalnius – teritorijų administracinius–politinius centrus. Kartu pradėti išsamesni piliakalnių kaip archeologijos paminklų kompleksų tyrimai (papėdės gyvenvietės ir pilkapyno kasinėjimai Migonyse).

Pranas Kulikauskas
Vytautas Daugudis

Žvalgomųjų ekspedicijų darbo rezultatas buvo piliakalniams skirtas „Lietuvos TSR archeologijos atlaso“ 2 tomas. Autorių kolektyvas (A. Tautavičius, E. Grigalavičienė, V. Daugudis, A. Merkevičius) jame pateikė duomenis apie 855 piliakalniais laikomus objektus. Atlase apibūdinta kiekvieno piliakalnio išorė, radiniai, tyrinėjimai, žvalgymai, literatūra. Duomenys apie 1974–2000 m. aptiktus nežinomus piliakalnius, nepatekusius į šį atlasą, paskelbti laikantis atlaso principų.

Piliakalnio atlaso pasirodymas šiek tiek stimuliavo ir pačius piliakalnių tyrinėjimus. Dar 6 dešimtmetyje į piliakalnių tyrinėtojų gretas įsijungė Vytautas Daugudis (1929–2002). Piliakalniai buvo jo pagrindinis tyrimų objektas. 1957–1991 m. jis kasinėjo 15 piliakalnių. Įspūdingiausi ir svarbiausi rezultatai buvo pasiekti jau pirmame – Aukštadvaryje, Trakų r., kurio medžiaga liko neskelbta. V. Daugudis piliakalniuose pagrindinį dėmesį kreipė medinės statybos pėdsakams, medinių įtvirtinimų konstrukcijoms, gilinosi į ankstyvuosius piliakalnius. Išskirtinas jo darbas apie piliakalnių klasifikaciją chronologiniu principu, padėjęs pagrindus piliakalnių datavimui pagal išorinę išvaizdą.

Elena Grigalavičienė (Danilaitė) specializavosi Brūkšniuotos keramikos kultūros piliakalnių tyrinėjimuose. 1976–1987 m. ji plačiai kasinėjo 4 piliakalnius. Jų paskelbta medžiaga tapo pagrindu aptariant visą Lietuvos priešistorinę epochą – žalvario ir ankstyvąjį geležies amžius.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasikeitė mokslo ir paminklosaugos sistemos. Tai turėjo įtakos piliakalnių tyrimams. Grynai moksliniai ilgalaikiai kasinėjimai beveik išnyko, užtat gerokai pagausėjo smulkesnių paminklosauginių tyrimų. Pastarieji tapo labiau orientuoti į piliakalnių yrančių dalių ištyrimą. Pagausėjo tyrimų metu gaunamos informacijos pradėjus taikyti pažangius lauko tyrimų metodus: metalo detektorius, grunto sijojimą, gręžimą; gamtamokslines medžiagos analizes: radiokarbonines ar palinologines analizes. Laikotarpio pradžioje apibendrinti ankstesnių tyrinėtojų sukaupti duomenys apie vėlyvuosius piliakalnius – medinių pilių vietas, paskutiniu metu – apie bendrąsias piliakalnių tyrimų tendencijas, dažniausiai piliakalniams būdingus radinius: arbaleto ir lanko strėlių antgalius. Pradėti ir sisteminiai istoriniai senųjų pilių tyrimai. Vis dėlto archeologijos mokslui sunkiai prisitaikant prie rinkos sąlygų, jaučiamas nemažas atsilikimas skelbiant tyrimų medžiagą, tiriant artimiausią piliakalnių aplinką (ypač papėdžių gyvenviečių). Visa tai trukdo deramai suvokti piliakalnį kaip savotišką priešistorinių ir ankstyvųjų istorinių laikų kultūrinį fenomeną.

„Lietuvos TSR archeologijos atlasas”. 1975 m.
„Lietuvos medinės pilys“. 1995 m.

Piliakalniai po jų apleidimo mūsų dienas pasiekė daugiau ar mažiau apardyti. Jie buvo ariami, iš jų kasamas žvyras, jų šlaitus plovė vanduo, kultūrinius sluoksnius ardė medžiai ir urviniai žvėreliai. Poreikis saugoti piliakalnius atsirado tik XX a. pradžioje. Viena pirmųjų tokių pastangų buvo mėginimų įrengti vandentiekio rezervuarą Vilniaus Gedimino kalne 1912 m. sustabdymas. XX a. ketvirtajame – septintame dešimtmečiuose stengtasi saugoti piliakalnius nuo juos ardančių antropogeninių veiksnių: arimų, kasimų, statybų, lankytojų srautų sukeltų erozijų. Liko tik dėl neapgalvotos ūkinės veiklos įvykę piliakalnių aplinkos esminiai pokyčiai, dažniausiai jų šlaitus ardantys papėdėse įrengti tvenkiniai. Tarpukario Lietuvoje daugiausia stengtasi išsaugoti žymiausius piliakalnius juos tvarkant, perduodant Lietuvai pagražinti draugijos globon ar net perimant valstybės žinion. Į piliakalnių tvarkymo darbus pamažėle pradėjo įsijungti ir savivaldybės. Taip 1938 m. Alytaus savivaldybė Punios piliakalnio tvarkymui skyrė 7000 litų, už kuriuos Punelės plaunamas šlaitas buvo apsodintas gluosniais, iškelta piliakalnio aikštelėje stovėjusi sodyba, nuo bažnyčios link piliakalnio nutiestas kelias.

6–7 dešimtmečiuose piliakalniai, kuriems grėsė sunaikinimo pavojus, buvo tik tiriami ir paliekami likimo valiai (Dovainonys, Rumšiškės, Kaišiadorių r.; Guogai, Žiegždriai, Kauno r.). Nuo 8 dešimtmečio pradžios imta juos realiai gelbėti. Vienas pirmųjų tvarkomų piliakalnių buvo Merkinė, Varėnos r., kur 1971 m. stabilizuotas šlaitas į Stangės upelį, nuo lankytojų srauto susiformavusios griovos vietoje įrengti laiptai. Nuo tada pagrindine grėsme piliakalniams laikomi gamtinės kilmės ardomieji procesai. Iki XX a. paskutinio dešimtmečio buvo tvarkomi pavieniai žymūs piliakalniai (Bražuolė Trakų r., Punia, Kernavė, Apuolė, Gondinga, Plungės r., Skomantai, Klaipėdos r.). Šiuo metu suformuota piliakalnių tvarkymo metodika, atidirbti tam tikri technologiniai sprendimai. Nuo 1993 m. Kultūros vertybių apsaugos departamente pradėta vykdyti gamtos jėgų žalojamų piliakalnių gelbėjimo darbų programa. Joje didesnis dėmesys skirtas ikiprojektiniams tyrimams, tvarkant piliakalnius pradėtos naudoti natūralios medžiagos, parengta piliakalnių avarinės būklės likvidavimo projektų rengimo metodika, įvertinta erozinių procesų sparta, nustatytas jų gelbėjimo darbų eiliškumas, suderinta tyrimų, projektavimo bei darbų realizavimo grandinė, į piliakalnių gelbėjimo darbus įtrauktos savivaldybės.

Kasamas žvyras iš Ramulėnų piliakalnio 1968 06 09. V. Daugudžio nuotr. LIIR V. Daugudžio fondas Nr. 2166

Realizuojant programą nemažai prisidėjo labai aktyviai į darbus įsijungęs inžinierius hidrotechnikas Juozas Lukošiūnas. Piliakalnių gelbėjimo darbai pradėti diferencijuoti: labai suardyti mažesnės reikšmės piliakalniai apmatuoti ir visiškai ištirti, geriau išlikusiuose piliakalniuose gelbėjimo darbai derinti su erozijos paliestų dalių ištyrimu, dar kitur apsiribota vien priešeroziniais šlaitų tvirtinimo darbais. Avarinių piliakalnių gelbėjimo darbai paskatino ir piliakalnių tvarkymo bei pritaikymo lankymui darbus: nuo piliakalnių pradėti šalinti želdiniai, įrengti laiptai, tvarkyta artimiausia aplinka, suaktyvėjo pačių piliakalnių, kaip įvairių su Lietuvos istorija ar edukacija susijusių renginių pravedimo vietų, panaudojimas. Iki 2005 m. programa apėmė 73 piliakalnius. 31 piliakalnyje vykdyti avarinės būklės likvidavimo darbai, ištirtos 10 piliakalnių liekanos, likusiuose vykdyti gelbėjamieji tyrimai, pritaikymo lankymui, apsaugos techninių priemonių įrengimo darbai. Iš svarbiausių ir didžiausių darbų paminėtini Nemuno plaunamo Punios piliakalnio šlaito sutvirtinimas 1991–1997 m., Kauno marių skalaujamo Vieškūnų, Kauno m., piliakalnio šlaito atkūrimas 1998–2002 m. Pradėti ir kokybiškai nauji piliakalnių tvarkymo darbai: sužalotų piliakalnio vietų atkūrimas (Žakainių, Šilutės r., nuskleisto išorinio pylimo, Šeimyniškėlių perkasto senosios užtvankos pylimo). Galima sakyti, kad realūs sparčiai gamtos jėgų naikinamų Lietuvos piliakalnių gelbėjimo darbai jau maždaug įpusėjo.

Griūvantis Kumelionių piliakalnio šlaitas. 2004 m. Z. Baubonio nuotr.
Baigiamos nuplauti Rumšiškių piliakalnio liekanos iš pietų. 1963 m. Daugudžio nuotr. LIIR V. Daugudžio fondas Nr. 1343
Punios piliakalnio papėdėje iš akmenų formuojama atraminė prizmė. 1996 m. Z. Baubonio nuotr.
Informacinis stendas Šatrijos papėdėje. 2004 m. G. Zabielos nuotr.
Piliakalnių raida

Lietuvos piliakalniai yra tik nedidelė dalis milžiniško priešistorinių įtvirtinimų masyvo, paplitusio visoje Europoje miškų ir miškastepių zonoje priešistoriniais bei ankstyvaisiais istoriniais laikais. Šis masyvas tęsiasi nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų ir nuo poliarinio rato iki stepių juostos bei Alpių kalnų. Jį sudaro dešimtys tūkstančių labai įvairių formų, dydžių, įrengimų, chronologijos ir paskirties įtvirtinimai, gyvavę nuo IV tūkst. pr. Kr. iki Naujųjų laikų. Įtvirtinimų kilmė žmonijos istorijoje tebėra neįminta mokslo paslaptis. Viena, dėl ko daugmaž sutariama – tai naujų visuomeninių santykių rezultatas. Tai liudija ir kitose pasaulio dalyse aptinkami įtvirtinimai, atsirandantys visuomenei pasiekus tam tikrą išsivystymo lygį ir vėliau lygiai taip pat išnykstantys. Tačiau visur įtvirtinimų atsiradimas siejamas su kylančia įtampa tarp atskirų bendruomenių. Gynybinė jų paskirtis akivaizdi – nesvarbu nuo ko saugantis – priešiškų genčių, laukinių žvėrių ar net nuo nedraugiškai nusiteikusių savųjų.

Pirmieji įtvirtinimai pasirodė Artimuosiuose Rytuose prieš 10 – 9 tūkst. metų. Kaip bene seniausia įtvirtinta vieta nurodomas Jerichonas (Palestina), kurį saugojo uoloje iškirstas griovys ir net 5 m aukštį siekianti akmeninė siena. Iš akmenų blokų ar molinių džiovintų plytų statyti gyvenviečių ir miestų įtvirtinimai ilgainiui darėsi vis didesni, išplisdami Mesopotamijoje ir Mažojoje Azijoje. Iš čia gyvenviečių tvirtinimo idėja per Balkanus pasiekė Europą. Neolito epochoje joje atsirado grioviais ir žemių arba akmenų pylimais įtvirtintos gyvenvietės. Jos vis dažniau pradedamos įrengti aukštose vietose, kad lengviau pasiekiamos būtų tik iš vienos pusės. Tai jau tiesioginiai piliakalnių pirmtakai.

Tarp 4300 ir 3500 m. pr. Kr. gyvavusioje Michelsbergo kultūroje (Reino baseinas, Vokietija) žinomos didžiulės grioviais ir tvoromis įtvirtintos gyvenvietės, buvusios tiek lygumose, tiek ir aukštumų viršūnėse.

Įtvirtintos pusapskritimio formos teritorijos Urmice dydis siekė apie 100 ha, o dvigubo griovio išorinio krašto ilgis buvo net 2,55 km. Bronzos amžiuje įtvirtintų teritorijų dydis kiek sumažėja, tačiau padidėja bendras įtvirtinimų skaičius, jie tampa sunkiau prieinami. 1200–800 m. pr. Kr. Gyvavusios Urnų laukų kultūros Vesteno įtvirtinimo (valburgo) pylimo aukštis siekė 4 m, o jo papėdėje dar buvo iškastas 26 m pločio, 7 m gylio griovys. Vis dėlto žymiausi Europos priešistoriniai įtvirtinimai yra keltų piliakalniai – opidumai. Tai kalvų viršūnėse įrengti įtvirtinimai, išsiskiriantys savo milžiniškais dydžiais. Vidutiniškai jie užima keliasdešimt hektarų, o didžiausi viršija 300 ha plotą. Pvz., Manchingo opidumas šalia Ingolštato (Vokietija, Bavarija) užima 380 ha. Opidumai žinomi visoje keltų apgyventoje teritorijoje į šiaurę nuo Viduržemio jūros, tarp Vengrijos ir Anglijos. Jų įtvirtinimai turi net specifinį pavadinimą – galų sienos (murus gallicus). Tai išilgai ir skersai dėti geležinėmis vinimis sukalti rąstai, tarpai tarp kurių užpildyti akmenimis. Opidumai buvo ne tik didžiulės gyvenvietės, prilygstančios ankstyviesiems miestams, bet ir stiprios pilys, gyvavusios iki romėnų karų Galijoje (Prancūzija) laikų 58–53 m. pr. Kr. Jas išsamiai aprašė Gajus Julijus Cezaris (100–44 m. pr. Kr.).

Kitą ankstyvų milžiniškų įtvirtinimų masyvą paliko sėsliais tapę klajokliai skitai. Pietryčių Europos miškastepių ruože VIII–III a. pr. Kr. gyvavo jų įrengti piliakalniai, kurių aikštelių dydis siekė nuo dešimčių iki kelių tūkstančių ha. Bielsko (Ukraina) piliakalnis užima 4020,6 ha plotą, o jo pylimai tęsiasi 33,833 km. Karatulsko piliakalnio (Ukraina) net 74 km bendro ilgio pylimai juosia 25x17 km teritoriją. Šie piliakalniai – iš esmės didžiulės įtvirtintos teritorijos – turėjo galingus įtvirtinimus. To paties Bielsko piliakalnio žemių pylimai vietomis siekė 7,5–9 m aukštį, grioviai – iki 5,5 m gylį. Tiek keltų, tiek ir skitų palikti įtvirtinimai gerokai pranoko įprasto dydžio gyvenviečių ar pilių dydžius. Tai jau ištisi įtvirtinti miestai ar net teritorijos, kurių raida, šioms gentims pasitraukus iš istorinės arenos, neįgavo tąsos.

Europos miškų zonoje ankstyviausi įtvirtinimai atsirado iš neolitinių įtvirtintų gyvenviečių. Jų dydis priklausė nuo bendruomenių ekonominės galios ir išsivystymo lygio. Nors ankstyvųjų įtvirtinimų dydžiai įvairuoja, bendras visų bruožas miškų zonoje yra jų mažumas bei medžio kaip pagrindinės statybinės medžiagos naudojimas. Akmenys įtvirtinimams rengti naudoti tik tuose kraštuose, kur dominuoja kietos uolienos (Skandinavija).

Apie ankstyviausius įtvirtinimus Lietuvoje mažai ką galima pasakyti. Nesant išsamių vėlyvojo neolito (III tūkst. pr. Kr. antroji pusė – II tūkst. pr. Kr. pabaiga) gyvenviečių tyrimų, jų įtvirtinimų liekanų aptikta vos poroje vietų. Tai karčių – šakų aptvarai Šventosios 1A gyvenvietėje ir Žemaitiškės 1-ojoje gyvenvietėje rastos 3 tokių aptvarų eilės, perskirtos dviem 2 m pločio, 1 m gylio grioviais. Jas tyrinėtojai datuoja II tūkst. pr. Kr. pradžia. Koks šių ankstyviausių įtvirtinimų ryšys su vėlesniais ir ar tai jau gynybiniai įtvirtinimai – tebėra neaišku. Įdomus, dar netyrinėtas yra su aerofotografijos pagalba aptiktas objektas Gilaičiuose, Plungės r., primenantis centrinės ir Vakarų Europos neolitines gyvenvietes.

Gynybinio aptvaro iš Šventosios 1A gyvenvietės rekonstrukcija (Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje. V. 1984, p. 240, pav. 132)
Gilaičių, Plungės r., įtvirtinimas iš viršaus. V. Žulkaus nuotr.

Lietuvos piliakalnių atsiradimą šiek tiek veikė skitų ir keltų įtvirtinimų raida. Kadangi abi tautos su Lietuvos teritorijoje gyvenusiomis gentimis nesiribojo, jų kultūrinė įtaka persidavė per tarpininkus. Toks tarpininkas tarp keltų ir baltų buvo Lužitėnų kultūra. Centrinėje Lenkijoje ji paliko dažniausiai lygiose vietose, apsaugotose ežerų vandenų, VIII–VI a. pr. Kr. įrengtas nemažas įtvirtintas gyvenvietes. Bene garsiausia iš jų yra Biskupinas, dalinai tyrinėta ir pagal tyrinėjimų rezultatus atkurta. Joje medžio įtvirtinimai juosė tankiai užstatytą plotą. Skitų kultūros tarpininkas yra Milogrado kultūra, gyvavusi VII–III a. pr. Kr. Ukrainos šiaurinėje ir Baltarusijos pietinėje dalyse. Jos 2–10 ha ploto piliakalniai įrengti kranto kyšuliuose, nuo lauko pusės įtvirtinti 1,5–3 m aukščio pylimais bei jų išorinėje pusėje iškastais 1 m gylio grioviais.

I tūkst. pr. Kr. Lietuvoje jau buvo įtvirtinimų, kuriuos galime laikyti ankstyviausiais piliakalniais. Išsiskiria du jų regionai – Vakarų ir Rytų Lietuva. Rytų Lietuvoje piliakalniams įrengti naudotos atskirų kalvų viršūnės. Šių piliakalnių forma yra maksimaliai pritaikyta prie esamo reljefo. Žmogaus rankų paliesti būna tik aikštelės kraštai, kur suformuotas plokštesnis jos kraštas ir 1–2 m aukštyje nuo aikštelės statesnis šlaitas. Aikštelės–šlaito riboje įrengiamos medinės tvoros, kurios neretai būdavo dvigubos. Pačioje aikštelėje stovėjo padrikai išsidėstę pastatai. Bendruomenės nebuvo didelės, jas sudarė vos kelios šeimos, tad tokių piliakalnių aikštelės paprastai neviršijo 30 m skersmens. Pastebimi tokių ankstyvųjų piliakalnių savotiško sutankėjimo regionai, kuomet atstumai tarp atskirų piliakalnių siekia kelis šimtus metrų – porą kilometrų (Parsvėto ežero krantai Ignalinos r., Žąsinų ežero apylinkės Švenčionių r.). Ar tai tankaus apgyvendinimo, ar skirtingos piliakalnių chronologijos pasekmė – tebėra neaišku. Neaiškus lieka ir šių piliakalnių santykis su neseniai aptiktomis panašaus laikotarpio polinėmis gyvenvietėmis Luokeso ežere (Molėtų r.).

Brūkšniuota keramika iš Narkūnų piliakalnio. G. Zabielos nuotr.

Ankstyvieji Rytų Lietuvos piliakalniai priklauso Brūkšniuotosios keramikos kultūrai, pavadinimą gavusiai nuo juose gausiai aptinkamų lipdytų puodų šukių, kurių paviršius dėl lyginimo žolės gniūžtėmis padengtas įvairiais įbrėžimais – tarsi brūkšneliais. Ši kultūra susiformavo Rytų Lietuvoje, pietrytinėje Latvijoje bei pietvakarinėje Baltarusijoje.

Ji gyvavo ilgai – nuo II–I tūkst. pr. Kr. ribos iki II a. Kultūrai būdingas platus akmens, kaulo, medžio naudojimas buityje, gyvulininkyste paremta ekonomika, stabilūs apgyvendinimo regionai. Nors jos gyventojai žinojo bronzą (Narkūnai), jos panaudojimas buvo menkas. Geležis pradėta plačiau naudoti tik pačioje šios kultūros egzistavimo pabaigoje.

Brūkšniuotosios keramikos kultūra per savo ilgą gyvavimo laiką padarė nemažą įtaką aplinkinėms teritorijoms. Greičiausiai dėl jos poveikio ankstyvieji piliakalniai atsirado Pietų ir centrinėje Lietuvoje, o keramikos brūkšniavimas pasiekė net Vakarų Lietuvą.

Kitas ankstyviausių Lietuvos piliakalnių regionas yra Vakarų Lietuva. Čia ankstyviausi piliakalniai įrengti krantų kyšuliuose arba aukštumų viršūnėse (Dapšiai, Mažeikių r.; Daubariai, Mažeikių r.; Imbarė, Kretingos r.; Kurmaičiai, Kretingos r.). Jų apatiniuose kultūrinio sluoksnio horizontuose rasta tik labai plačios chronologijos dirbinių: lipdytos lygios, brūkšniuotos ir neryškiai grublėtos keramikos, titnaginių grandukų, grąžtelių, kirvelių, akmeninių kaplių, trintuvų, molinių svorelių. Neturint gamtamokslinių datų šie piliakalniai datuojami I tūkst. pr. Kr. antrąja puse. Vakarų Latvijoje ankstyviausias Paplakos, Liepojos r., piliakalnis datuotas I tūkst. pr. Kr. viduriu ir antrąja puse. Prie šių piliakalnių greičiausiai tenka priskirti ir daugiau pajūrio ruože žinomus negausius iš akmenų krautus įtvirtinimus, įrengtus beveik lygiose vietose (Auksūdis, Kretingos r., Jakai, Klaipėdos r.). Čia iš akmenų krautuose pylimuose buvo įrengtos stulpinės konstrukcijos medinės gynybinės sienos.

Ankstyvą šių akmeninių įtvirtinimų chronologiją rodo tai, kad kai kada šių įtvirtinimų liekanos aptinkamos pačiuose ankstyviausiuose pylimų sluoksniuose (Įpiltis, Mosėdis, Skuodo r.), o jiems artimiausios analogijos žinomos iš Skandinavijos bei šiaurės rytinio Pabaltijo, kur iš akmenų krauti įtvirtinimai pasirodė apie 1300 m. pr. Kr.

Pagal įtvirtinimus išsiskiria keli Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių tipai, kurie greičiausiai yra chronologiškai ir funkciškai skirtingi. Vieną grupę sudaro jau minėti nedideli piliakalniai kalvų viršūnėse be ryškiau išreikštų įtvirtinimų (Armališkės, Utenos r., Betiškės, Zarasų r., Gugiai, Zarasų r., Avilčiai, Molėtų r., Malkėstas, Molėtų r., Paserninkai, Lazdijų r.). Juose buvo plonas kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta akmeninių kirvių. Tokie piliakalniai iki šiol beveik netyrinėti, tik labai suardytame Bikūnų antrajame piliakalnyje rasta akmeninio kirvio išgrąža bei lipdyta šukė. Šių piliakalnių papėdėse aiškesnių papėdžių gyvenviečių liekanų neaptikta. Kitai grupei priklauso piliakalniai nemažomis (40–80 m skersmens) pailgoms keturkampėmis ar ovaliomis aikštelėmis (Antilgė, Utenos r., Mineikiškės, Zarasų r., Jaurelis, Utenos r., Šišponiškės, Zarasų r.) be žymesnių įtvirtinimų. Kaip rodo tyrinėjimai, šie piliakalniai buvo stambesnių bendruomenių gyvenamosios vietos. Jų įtvirtinimus sudarė tik dvigubos medinės tvoros aikštelės pakraščiuose (Nevieriškė, Švenčionių r., Narkūnai). Tai ilgiau gyvavę piliakalniai su storesniu kultūriniu sluoksniu, kartais pridengtu vėlesnių epochų palikimo, todėl jo dalis išliko iki mūsų dienų. Trečiai grupei priklauso tiek kalvų viršūnėse, tiek ir krantų kyšuliuose įrengti 30–80 m dydžio piliakalniai daugiausia keturkampėmis aikštelėmis, kraštuose sutvirtinti pylimais (Dryžiai, Utenos r., Paūdronis, Šalčininkų r., Suginčiai, Molėtų r.). Šie piliakalniai neretai turi ir papildomas įtvirtinimų (griovių–pylimų) linijas šlaituose (Zokoriai, Zarasų r., Barčiai, Varėnos r., Pakalniai), paprastai virtusias terasomis. Tai bene geriausiai pažįstami ir daugiausia tyrinėti Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniai. Jie naudoti gana ilgą laiką, gynybiniai įtvirtinimai ne kartą rekonstruoti, plėsti ir stiprinti (Sokiškiai, Ignalinos r., Velikuškės, Zarasų r.). Šie piliakalniai pergyveno Brūkšniuotosios keramikos kultūros žlugimo laikus ir gyvavo iki I tūkst. vidurio. Jų papėdėse yra nemažos gyvenvietės, siekiančios iki 6 ha plotą (Sokiškiai). Atskiras ankstyvųjų piliakalnių tipas yra nedidelių kalvų viršūnėse įrengti maži piliakalniai apvaliomis, iki 20 m skersmens aikštelėmis, apjuosti 2–3 įvirtinimų žiedais. Paprastai pirmas pylimų žiedas juosia aikštelę, 3–4 m žemiau jos pastatintuose šlaituose iškastas griovys, kurio išorėje supiltas pylimas (Jašiškis, Anykščių r., Obonys, Kupiškio r., Puziniškis, Ignalinos r.). Kai kada žemiau pirmosios įtvirtinimų linijos šlaituose dar įrengta antroji (Ažubalis, Ignalinos r., Tolimėnai, Ignalinos r., Bielkaučyzna, Zarasų r., Strakšiškė, Ignalinos r.). Šie piliakalniai netyrinėti, aiškesnių papėdžių gyvenviečių neturi. Atskira labai negausi Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių rūšis yra didžiuliai (0,5–3 ha) piliakalniai–gyvenvietės, turintys tik natūralius įtvirtinimus. Paprastai tai statūs šlaitai, papėdėje juosiami vandens (Jonėnai, Molėtų r., Šinkūnai, Ukmergės r., Velikuškės, II, Zarasų r.). Dalis tokių piliakalnių įrengta atskirose kalvose vidutinio statumo šlaitais (Kubiliai, Utenos r., Kalviai, Utenos r., Aviliai, Zarasų r.). Tai tiesiog didžiulės silpnai įtvirtintos gyvenvietės. Tiek šie piliakalniai, tiek ir gausios Brūkšniuotosios keramikos kultūros papėdžių gyvenvietės lieka beveik netyrinėtos. Plačiausiai tirta Narkūnų piliakalnio papėdės gyvenvietė parodė, kad joje žmonės gyveno tik pirmaisiais amžiais po Kr. Kadangi beveik nežinome ir Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonių paliktų kapų (išimtis – Kernavės degintinis kapinynas), neįmanoma kalbėti apie šių piliakalnių kaip archeologijos paminklų kompleksų funkcionavimo dėsningumus.

Pagrindinius Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių bruožus atkartoja ir kitų Lietuvos vietų piliakalniai. Kadangi jie beveik netyrinėti, negalime kalbėti nei apie tikslesnę jų chronologiją, nei apie kultūrinį priklausymą. Vakarų Lietuvoje žinomos gausios Pilalės – nedidelės kalvelės upių slėniuose, neturinčios piliakalnių bruožų ir šiame atlase nepristatomos. Kai kada jos laikytos ankstyvaisiais piliakalniais, nors greičiausiai tai nėra piliakalniai. Tuo tarpu Vakarų Lietuvoje žinoma ir nedidelių neįtvirtintų (Veiteliai, Skuodo r.), ir didesnių neįtvirtintų (Gabrieliškės, Raseinių r.), ir didesnių įtvirtintų (Kurmaičiai, Kretingos r.), ir mažų smarkiai įtvirtintų (Plūsčios, Kelmės r.) piliakalnių.

Maždaug II–III a. riboje sunykus Brūkšniuotosios keramikos kultūrai Lietuvoje pasikeitė ir apgyvendinimo struktūra. Dalis šios kultūros piliakalnių apleisti (Narkūnai, Nevieriškė, Laužiškis, Širvintų r.), kituose dar kurį laiką gyventa (Vorėnai, Molėtų r., Sokiškiai).

Šalia tokių piliakalnių atsirado ankstyvųjų pilkapynų. Bendras piliakalnių skaičius sumažėjo, tačiau jų įtvirtinimai pradėjo sparčiau vystytis jų stiprinimo kryptimi: aukštinti pylimai, statinti šlaitai. Pylimų sluoksniuose dažnai aptinkamos sudegusių medinių gynybinių užtvarų liekanos (Dovainonys, Aukštadvaris). Visa tai rodo prasidėjus neramius laikus. Šio laikotarpio piliakalniuose aptinkama ir pirmųjų aiškių jų puolimo pėdsakų: su Pietų Lietuvą pasiekusiais klajokliais siejamų tribriaunių strėlių antgalių (Aukštadvaris, Kunigiškiai, Vilkaviškio r., Kernavė, Vilnius). Tuo metu Pietų Lietuvoje atsirado miniatiūriniai, pylimu apjuostomis 10–15 m skersmens aikštelėmis piliakalniai stačiais šlaitais su didelėmis (iki 6 ha) papėdžių gyvenvietėmis greta (Paukščiai, Prienų r., Beižionys, Elektrėnų sav., Rumbonys, Alytaus r.). Kartu išaugo ir pavieniai didžiuliai piliakalniai (Kunigiškiai, Vilkaviškio r.), greičiausiai tapę besiformuojančių genčių centrais. Apie I tūkst. vidurį pradėjo išsiskirti atskirų Lietuvos sričių piliakalniai. Tai susiję su skirtingomis istorinėmis sąlygomis, kuriose formavosi čia gyvenusios gentys, žinomos iš II tūkst. pradžios istorinių šaltinių.

Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpis, sužlugdęs Romos imperiją, sujaukė įtvirtinimų raidą didžiuliuose Europos plotuose. Iš vienos pusės, su jų pagalba tapo sunku apsisaugoti nuo veržlių klajoklių antpuolių, iš kitos pusės, krašte pasirodė žmonės, susidūrę su Romos imperijos palikimu, kuriame nedideliems piliakalniams nebuvo vietos. Šių įtakų poveikis Lietuvos piliakalniams tebėra netyrinėtas.

Neramūs laikai III–V a. sukūrė sąlygas atsirasti dar vienai piliakalnių rūšiai – slėptuvinio tipo piliakalniams. Ši jų funkcija išliko iki istorinių laikų. Piliakalniai–slėptuvės yra dviejų rūšių. Pirmieji yra natūralios kalvos be didesnių žemės įtvirtinimų (Sauginiai, Šiaulių r., Grigaičiai, Plungės r., Šereiklaukis, II, Pagėgių sav.). Juose pagrindiniai įtvirtinimai buvo medinės tvoros ar sienos, o patys piliakalniai buvo nuošaliau nuo gyvenviečių. Tai labiau ilgalaikės slėptuvės, besiskiriančios nuo greičiausiai trumpalaikių slėptuvių – jau minėtų Pilalių. Antroji piliakalnių–slėptuvių rūšis yra pylimais ir grioviais įtvirtinti piliakalniai su nedidelėmis aikštelėmis. Tokia vėlyva vieno ar kelių kaimų slėptuvė yra XIV a. Šukionių, Kėdainių r., piliakalnis.

Grublėta ir gludinta keramika iš Aukštadvario piliakalnio. G. Zabielos nuotr.
Žiesta keramika iš Maišiagalos ir Kaukų piliakalnių. G. Zabielos nuotr.

I tūkst. Lietuvos piliakalnių medžiaga gana skurdi. Nuo II–III a. iki II tūkst. pradžios jiems būdinga kitokia keramika. Nors ji išlieka lipdyta, dažnai jos paviršius būna nelygus, lyg apdrėbtas skystu moliu. Tai grublėta keramika. Greta jos I tūkst. pirmoje pusėje–viduryje piliakalniuose aptinkama nedaug kokybiškos plonasienės keramikos labai lygiu paviršiumi. Tai gludinta keramika, į kraštą patekusi tautų kraustymosi metu iš pietvakarinių kaimynų. Nuo II tūkst. pradžios lipdytą keramiką keičia apžiesta, nuo XIV a. – žiesta. Ji dažnai būna puošta bangelių, lygiagrečių linijų ar štampukų ornamentais.

Be keramikos, piliakalniuose daugiausia randama buitinių dirbinių: peilių, ylų, galąstuvų, gyvulių kaulų. Geriau datuojami dirbiniai, pavyzdžiui, papuošalai ar ginklų liekanos, reti (Rudamina, Lazdijų r., Moškėnai, Rokiškio r.). Visa tai neleidžia šio laiko piliakalnių tiksliau datuoti.

Nuo VI a. Lietuvoje galima išskirti atskirų baltų genčių gyvenamas teritorijas ir jų arealuose ieškoti to laiko piliakalniams būdingų bruožų. Šios gentys į Lietuvos valstybę įsiliejo ar buvo užkariautos Ordino XIII a. Nors baltų genčių įtvirtinimų raida vyko ilgą laiką – beveik 800 metų, dėl tyrimų stokos ją galima atskleisti tik labai bendrais bruožais.

Apuolės puolimas (Skomantas. Vikingų žygis į Apuolę. Kaunas, 1998, p. 7)

Tarp visų baltų genčių piliakalnių pajūryje bei Šiaurės vakarų Lietuvoje ir Vakarų Latvijoje gyvenusių kuršių piliakalniai šiandien yra geriausiai ištirti. 10 piliakalnių plačiau tyrinėta Lietuvoje ir 2 Latvijoje, tarp jų tokie kaip Apuolė, Įpiltis, Imbarė, Talsi, Talsų r., Vârtaja, Liepojos r. Kuršių piliakalniams būdingos nemažos (60–80 m skersmens) apvalios ar ovalios aikštelės, juosiamos galingo 5–10 m aukščio pylimo, už kurio dar kartais būdavo įrengtas priešpilis. Kultūriniai sluoksniai rodo, kad piliakalniai buvo intensyviai apgyventi jau nuo I tūkst. pabaigos. Nuo tada pylimų pjūviuose fiksuota nemažai jų rekonstrukcijos etapų, vykusių sudegus ankstesniems mediniams įtvirtinimams. Pylimuose aptinkama ir tiesioginių puolimų pėdsakų: skandinaviškų strėlių antgalių, iliustruojančių iš rašytinių šaltinių žinomus jų antpuolius Rytų Pabaltijyje, iš kurių žinomiausia yra 853 m. Apuolės pilies apgultis. Vikingai čia apsupo ir po 8 dienų privertė pasiduoti kuršius. Tyrimų metu rasta šio mūšio pėdsakų: į pylimo žemę susmigusių skandinaviškų strėlių antgalių. Pagrindinis Apuolės pilies pylimas buvo 7–8 m aukščio, viršuje grįstas akmenimis. Išorinėje pusėje jis buvo dengtas medžiais, kurie prie pylimo žemės pritvirtinti iki 70 cm ilgio ąžuolinėmis vinimis. Aikštelės pakraščiuose stovėjo mediniai rentiniai pastatai, sudarę kartu ir gynybines sienas. Į aikšteles būdavo patenkama per 3 m pločio vartus, kurie tyrinėti Apuolės, Įpilties ir Talsų piliakalniuose. Prie piliakalnių glaudėsi didelės (iki 6 ha ploto) papėdės gyvenvietės, netoliese aptinkami degintiniai kapinynai.

Šiaurės Lietuvos ir Pietų Latvijos lygumose gyvenę žiemgaliai neturėjo gerų sąlygų rengti piliakalnius, tad jų čia reta – iš viso žinoma tik 35. Tačiau iš jų tyrinėta net 11: 4 Lietuvoje ir 7 Latvijoje. Pastarojoje yra ir patys žymiausi piliakalniai: Daugmale, Rygos r., Mežotne, Rygos r., Tervete, Duobelės r. Išorine išvaizda piliakalniai kiek panašūs į kuršiškus: tik mažesnės aikštelės, daužniausiai neviršija 1000 m2, juosiamos puslankio formos aukštų pylimų. Mežotnės piliakalnio pylimas nuo 3,5 m aukščio per devynis kartus (apie 800 metus) paaukštintas iki 8 m XIII a. Kiekvieną kartą ant pylimo stovėjo medinė rentininės konstrukcijos siena. Žiemgalių piliakalnių aikštelėse aptinkamas intensyvus kultūrinis sluoksnis su daugybe įvairių radinių, liudijančių čia IX–XIII a. virus gyvenimą. Tarp jų tam tikrą dalį užima su amatais bei prekyba susiję dirbiniai, rodantys, kad žiemgalių piliakalniai kartu buvo ir amatų bei prekybos centrai. Aikštelės buvo tankiai užstatytos mediniais pastatais, nuolat plečiamos į šlaitus, kur supiltos žemės vietomis tvirtintos mediniais rentiniais. Piliakalniai ne kartą buvo puolami, tad pylimuose yra gaisrų ir rekonstrukcijų pėdsakų, randama strėlių antgalių.

Pietų Žiemgaloje piliakalniai mažesni ir menkiau įtvirtinti. Šalia piliakalnių aptinkamos didelės gyvenvietės (Mežotnėje iki 13 ha). Jų aplinkoje neretai žinomi kapinynai su griautiniais kapais.

Šiaurės rytinėje Lietuvoje ir Pietryčių Latvijoje gyvenusių sėlių piliakalniai menkai ištirti. Šis kraštas VI–XII a. buvo smarkiai ištuštėjęs, tad ir vėlyvųjų piliakalnių čia būta nedaug. Sėlių piliakalniams būdingas savotiškas archaiškumas. Jie primena Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnius (dauguma jų ir atsirado tuo laiku), paprastai įrengtus kalvose, šlaituose apjuostus viena–trimis eilėmis griovių ir pylimų. Įtvirtinimai nėra stiprūs, pylimai siekia vos porą metrų aukščio. Įtvirtinimams naudoti akmenys, medžio rąstai. Nemaža dalis piliakalnių, sprendžiant pagal negausius tyrinėjimų duomenis, sunyko dar I tūkst. pabaigoje – apie VIII–IX a. Iš Lietuvoje ir Latvijoje tyrinėtų 12 piliakalnių tik Juodonyse, Rokiškio r., Velikuškėse, Salpils, Jekabpilio r. bei Stupeïi, Jekabpilio r., rasta II tūkst. pradžios medžiagos. Sėlių piliakalniai tuo metu nebuvo nei stiprios pilys, nei įtvirtintos gyvenvietės, greičiau bendruomeninės slėptuvės, nes žmonės daugiausia gyveno papėdėse buvusiose iki 3 ha dydžio gyvenvietėse. Kapinynų piliakalnių aplinkoje nežinoma.

Rytų Lietuvoje piliakalnių išorinė išvaizda ir padėtis visiškai kitokia. Piliakalniai čia gana reti, tačiau geriau įtvirtinti. Čia daugiau dominuoja kalvose įrengti piliakalniai mažomis (iki 250 m2) keturkampėmis aikštelėmis (Perkaliai, Molėtų r., Staniuliškės, Utenos r., Vitkūnai, Utenos r.), įtvirtinti vienu didesniu ar keliais mažesniais pylimais. Yra piliakalnių ir didesnėmis aikštelėmis, juosiamomis lenktais pylimais bei grioviais (Vencavai, Zarasų r., Abejučiai, Švenčionių r.). Mažesnius piliakalnius galime skirti besiformuojančios diduomenės pilaitėms. Greta šių piliakalnių yra didelės (iki 6 ha) papėdės gyvenvietės. Rytų Lietuvos piliakalnių aplinkoje žinomi pilkapynai su degintiniais kapais. Šie lietuviams skiriami piliakalniai menkai tyrinėti tiek Lietuvoje, tiek ir šiaurės vakariniame Baltarusijos pakraštyje. Plačiausiai tirti Antatilčių antrojo piliakalnio, Ukmergės r., įtvirtinimai parodė, kad pylimai pilti per 2–3 kartus iš molingos žemės, jų viršuje stovėjusios medinės užtvaros, tačiau gaisrų ar puolimų pėdsakų neaptikta. Panašūs pylimų sluoksniai buvo ir Lokėnėlių, Jonavos r., bei Laužiškio piliakalniuose.

Centrinės Lietuvos VI–XII a. gyventojai dažnai įvardijami kaip aukštaičiai. Kadangi vietos čia gana lygios, piliakalnių yra rečiau nei kalvotuose rajonuose, tačiau ne tiek mažai kiek Žiemgaloje. Aukštaičių piliakalniai įrengti daugiausia upių krantų kyšuliuose, kurie atkirsti nemažais (iki 6 m aukščio) pylimais. Jų aikštelės – vidutinio dydžio, dažniausiai siekia nuo 400 iki 1000 m2, tačiau yra ir piliakalnių 100 m2 nesiekiančiomis aikštelėmis (Paberžė, Jonavos r., Papušiai, Panevėžio r.). Piliakalnių, įrengtų kalvoje, pylimai juosė visą aikštelę (Sangailai, Kėdainių r.). Aukštaičių piliakalniai tebėra menkai tyrinėti. Jų pylimai pilti iš greta imamo, neretai lengvo dirvožemio (Papušiai, Velžiai, Radviliškio r.), didesniųjų aikštelės buvo padrikai užstatytos (Vaitiekūnai, Radviliškio r.). Prie šių piliakalnių glaudėsi nemažos papėdžių gyvenvietės, tačiau degintiniai kapinynai su griautiniais žirgų palaidojimais žinomi tik kai kurių aplinkoje.

Žemaičių piliakalniai išoriškai dalinai panašūs į aukštaitiškus, tik čia jų daugiau įrengta kalvose, kur jų aikštelės sustiprintos pylimais. Nemaža dalis šių piliakalnių naudota ir vėlesniame, kovų su kryžiuočiais laikotarpyje, tad šiandien beveik nesant jų tyrinėjimų sunku atskirti ankstesnius, gentinio laikotarpio piliakalnius nuo vėlyvųjų. Greičiausiai po ankstyvesnį piliakalnį yra Žemaitijai būdingose maždaug vienalaikių piliakalnių porose (Darbutai, Lyduvėnai, Raseinių r.), kur vienas piliakalnis nuo kito nutolęs labiau, nei paprastai būna nutolęs pagrindinis piliakalnis nuo jo priešpilio ar papilio.

Skalvių gentis buvo išsidėsčiusi abipus Nemuno žemupio Vakarų Lietuvoje bei buvusių Rytprūsių šiaurinėje dalyje (dabar Rusijos Kaliningrado sritis). Jai būdingi negausūs piliakalniai, kurie I tūkst. antrojoje pusėje buvo be žymesnių įtvirtinimų (Šereiklaukis, II, Pagėgių sav., Opstainiai, II, Pagėgių sav.), vėlesni – stipriai įtvirtinti. Pastarųjų iki 8 m aukščio pylimai juosia nemažas (iki 1000 m2 ir net daugiau) aikšteles (Kulmėnai, Pagėgių sav., Opstainiai, I, Pagėgių sav.). Lietuvoje jų yra 10, maždaug tiek pat – Rytprūsiuose. Archeologiškai šie piliakalniai netyrinėti. Prie jų yra nemažos papėdės gyvenvietės, o kapinynai, atrodo, yra nutolę toliau nei įprasta (daugiau kaip 1 km). Tai rodo, kad šie piliakalniai skalvių genties gyvenime buvo savotiški lokaliniai centrai.

Pietvakarių Lietuvoje (Užnemunėje), Šiaurės rytų Lenkijoje bei Šiaurės vakarų Baltarusijoje gana plačiose teritorijose gyveno jotvingiai. Tai būta stipraus genčių junginio. Šiandieninėje Lietuvos teritorijoje greičiausiai gyveno viena ar dvi gentys, žinomos sūduvių ar dainavių vardais. Jotvingių piliakalniai neblogai pažįstami, tyrinėti visose šalyse, nors ir netolygiai. Lietuvoje jų kasinėta 10, iš kurių daugiausia medžiagos pateikė Kaukų piliakalnių komplekso tyrimai. Dar pora vėlyvų, II tūkst. pradžios jotvingių piliakalnių kasinėta Lenkijoje, visai greta Lietuvos (Eglynė, Šiurpyliai). Dažniausiai jie įrengti atskirose kalvose, kur aikštelę iš visų pusių juosia iki 5 m aukščio pylimai (Rudamina, Paveisininkai, Lazdijų r.), nors yra įrengtų ir upių kyšuliuose, turinčių panašius įtvirtinimus (Lakinskai, Marijampolės r., Piliakalniai). Jotvingiams būdingi ir tikrąja to žodžio prasme supilti piliakalniai, esantys lygesnėse vietose (Pašlavantys, Prienų r., Šakališkiai, Marijampolės r., Varnupiai). Piliakalniai išsiskiria stačiais šlaitais, siekiančiais iki 10 m. Ne vieno jotvingių piliakalnio X–XII a. kultūriniame sluoksnyje aptinkama aiškių puolimų, pasibaigusių čia stovėjusių pilių sunaikinimu, pėdsakų (Kaukai, Kumelionys, Marijampolės r.). Po pilių nuniokojimo jos vėl būdavo atstatomos, papildomai sustiprinant įtvirtinimus, pastatinant šlaitus. Aikštelėse pastatai stovėjo daugiausia palei jos kraštus šalia pylimų. Šalia piliakalnių yra nemažos (net iki 8 ha) papėdės gyvenvietės, tačiau beveik niekur nerasta to laiko kapinynų.

Mažiausiai ištirti yra ir šiaip menkai pažįstamos baltų genties – nadruvių – piliakalniai. Jie aptinkami pačiame pietvakariniame Lietuvos pakraštyje bei Rytprūsių rytinėje dalyje. Tai negausūs piliakalniai, įrengti dažniausiai upių kyšuliuose, pasižymintys nelabai stipriais įtvirtinimais (iki 2 m aukščio pylimas nuo aukštumos pusės). Nors dauguma šių piliakalnių yra Rytprūsių teritorijoje, vienas didžiausių – greičiausiai lokalinis genčių centras – buvo Kunigiškiuose. Šis apie 1 ha ploto aikštelę turintis piliakalnis apjuostas pylimu, kuris nuo menkiausiai apsaugotos pusės buvo 4 m aukščio. Aikštelė buvo gyvenama, užstatyta mediniais pastatais. Piliakalnį iš visų pusių supo 6 ha ploto papėdės gyvenvietė. Nadruvių kapinynai šalia piliakalnių nežinomi.

Genčių ribinėse teritorijose piliakalnių etninė priklausomybė, neatlikus jų tyrinėjimų, neaiški. Tačiau didesnių sutankėjimų čia nepastebima. Tai rodo, kad baltų gentys tarpusavio santykiuose piliakalnių, kaip savo teritorijos gynybos atsparos taškų, nenaudojo arba naudojo labai nedaug net ir tais atvejais, kai tokia ekspansija paliudyta archeologinių ar istorinių šaltinių: lietuvių – į sėlių žemę, kuršių – į žemaičių apgyventas teritorijas.

I tūkst. viduryje – II tūkst. pradžioje piliakalniai žinomi Europos teritorijose už buvusios Romos imperijos ribų. Tai germanų, baltų, slavų ir ugrofinų apgyventi plotai centrinėje, Šiaurės ir Rytų Europoje. Čia piliakalniai įrenginėti atsižvelgiant į vietos gamtines sąlygas. Švedijoje ir Norvegijoje jiems dažniausiai naudotos uolėtų kalvų viršūnės, o jų įtvirtinimai yra rąstais sutvirtinti akmeniniai pylimai. Danijos piliakalniai panašesni į lietuviškus, nes įrenginėti kalvose, turi nedidelius žemių pylimus bei griovius. Jų įtvirtinimai buvo daugiau medinės sienos. Vikingų ekspansijos į Vakarų Europą laikais čia atsirado apvalūs taisyklingi įtvirtinimai – karinės stovyklos, kuriose treniravosi būsimieji Anglijos užkariautojai. Slavų piliakalniai stambesni nei baltiški, dažniausiai įrenginėti pelkių juosiamose kalvose, turi nemažus supiltus pylimus su sudėtingomis medinėmis konstrukcijomis. Susikūrus jų valstybėms, piliakalniai smarkiai sustambėjo, pradėti įrenginėti palankesnėse vietose, paprastai upių pakrantėse. Apie pusė X–XIII a. Rusios piliakalnių su iki 0,5 ha aikštelėmis buvo didžiūnų sodybų vietos. Didesni XII–XIII a. piliakalniai turėjo sudėtingą išplanavimą, siekė iki 65 ha (Senoji Riazanė) ir buvo miestų vietos. Ugrofinų piliakalniai įvairūs ir negausūs: juosiami akmeninių pylimų Estijoje bei Suomijoje, smulkesni su žemių pylimais – Pavolgyje, dideli – Kamos baseine, kur išliko iki XIV a. Baltiški piliakalniai, priklausantys Tušemlios–Bancerovščinos, Moščino, Koločino archeologinėms kultūroms, su 1000–2000 m2 dydžio aikštelėmis, įtvirtintomis vienu ar dviem 2–3 m aukščio pylimais, išplitę teritorijose iki pat Maskvos rytuose, panašūs į aptinkamus Lietuvoje.

Lietuvos piliakalnių, kaip stiprių medinių gynybinių pilių vietų, aukso amžius buvo ankstyvosios Lietuvos valstybės laikai (XIII–XV a. pradžia). Nemažai to meto medinių pilių pavadinimų (ypač iš XIV a.) žinoma iš rašytinių šaltinių, tik dėl informacijos atsiejimo nuo konkrečių vietovių jie kartais sunkiai tapatinami su tam tikrais piliakalniais. Tai valstybės pastangomis įrengti piliakalniai. Šie vėlyviausieji piliakalniai jau esmingai skiriasi nuo ankstesnių, dar gentinės epochos piliakalnių. Turimi duomenys apie juos leidžia išskirti dvi jų grupes, besiskiriančias chronologiškai.

Mažiau pažįstami yra XIII a. piliakalniai, neskaičiuojant pačių vėlyviausių gentinių piliakalnių. Kovose su Ordinu jie patyrė ne vieną rekonstrukciją. Jeigu tokiame piliakalnyje pilis stovėjo ir XIV a., piliakalnis išlaikė to laiko išvaizdą, o ankstyvesnieji sluoksniai galėjo būti sunaikinti perstatant pilį (Kernavė). Nemaža dalis XIII a. piliakalnių įrengti ankstesnių piliakalnių vietoje tik sustiprinus jų įtvirtinimus (Mažulonys, Ignalinos r.). XIII a. piliakalnių įtvirtinimai nebuvo labai stiprūs. Gerai pažįstamame Šeimyniškėlių piliakalnyje XIII a. pylimų aukštis buvo 2–3 m, už jų iškasti grioviai buvo maždaug tokio pat gylio. Aikštelės pakraščiuose buvo įrengta mišrios (stulpinės–rentinės) konstrukcijos gynybinė siena, laikoma į žemę įkastų storų (iki 50 cm skersmens) rąstų. Charakteringesnis skiriamasis šio laikotarpio piliakalnių bruožas yra nelygintos aikštelės (Papiliai, Kelmės r., Kudinai, Radviliškio r., Palatavys, Anykščių r.). Jei medinė pilis statyta ankstesnio piliakalnio vietoje, aikštelė jau lygi. Prie šių pirmųjų valstybinių pilių nėra didesnių papėdžių gyvenviečių.

XIV a. piliakalnių įtvirtinimai jau gerokai galingesni. Ypač tai ryšku XIV a. pabaigoje – XV a. pirmojoje pusėje apleistuose piliakalniuose. Iš molio plūkti pylimai siekė 5–7 m aukštį, už jų iškasti gilūs (6–10 m gylio) grioviai (Eiguliai, Kauno m., Šeimyniškiai, Utenos r.). Prie šių piliakalnių nereti įtvirtinti papiliai ar priešpiliai. Didesnės ir šių piliakalnių aikštelės, statūs šlaitai, kurie kartais dar būdavo apsaugoti papildomais pylimais (Ginučiai, Ignalinos r.) ar grioviais papėdėse (Taurapilis).

Prie pačių vėlyviausiųjų piliakalnių priskiriami ir įtvirtinimai, kurie gali būti tapatinami su didžiulėmis įtvirtintomis karinėmis stovyklomis (Bakainiai, Kėdainių r., Mažieji Žinėnai, Jonavos r.). Šie objektai yra per dideli, kad juose stovėtų medinės pilys. Šalia XIV–XV a. pradžios piliakalnių yra didelės papėdės gyvenvietės, siekiančios kelis – keliolika hektarų.

XIII–XV a. pradžioje atsiranda ir paskirų piliakalnių – ne pilių vietų. Tai apžvalgos ir stebėjimo vietos, kartais ir vadinamos žvalgakalniais (Kriveikiškis, Širvintų r.). Nors daugumoje apylinkių apžvelgimui būdavo pasirenkamos natūralios aukštesnės vietos pilies apylinkėse, kai kada svarbesnėse vietose piliakalniai įrenginėti ir specialiai (Rukla, Jonavos r.). Juose dominuoja iš molio plūkti pylimai plokštesniu viršumi. Palangos piliakalnyje, Palangos m., tyrimų metu aptiktos stulpavietės, kurios siejamos su XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje čia buvusia įrengta dangaus šviesulių stebėjimo vieta. Kol kas nėra įtikinamų įrodymų, kad piliakalniuose galėjo būti įrengtos pagoniškos šventyklos, nors tokios galimybės dėl tyrimų stokos atmesti negalima.

Kovų su Ordinu metu Lietuvoje atsirado išvis naujas įtvirtinimų tipas, iki tol žinomas tik Vakarų Europoje. Tai moto tipo pilys. Joms skiriami supilti įtvirtinimai, susidedantys iš pagrindinės pilies ar didelio bokšto vietos (moto) ir žemesnės didesnės įtvirtintos vietos – papilio. Literatūroje šis X–XIV a. gyvavęs pilių tipas angliškai vadinamas „motte and bailey“. Didžiausi motai (iki 15 m aukščio ir 50 m skersmens, nors paskirų yra ir didesnių) žinomi Anglijoje ir Prancūzijoje, o į rytus jie mažėja. Motai paplitę daugiausia lygiose vietose. Moto tipo pilis į Lietuvą XIV a. pirmojoje pusėje atnešė kryžiuočiai.

Pirmas gerai datuojamas neabejotinas motas yra 1337 m. prie Veliuonos pastatyta bevardė pilaitė (duas domos) (dabar Veliuonos antrasis piliakalnis, Jurbarko r.). Kryžiuočių palikimas yra Kalnėnų, Jurbarko r., motas, kur 1343–1384 m. stovėjo Georgenburgo pilis, ir Seredžiaus antrasis piliakalnis, siejamas su Dubysos pilimi (1406–1409). Dubičių, Varėnos r., ir Vikūnų, Kauno r., motai jau yra lietuvių pilaičių vietos. Lietuvoje aptinkami motai nėra dideli. Jų aukštis siekia iki 5 m, skersmuo ties pagrindu – apie 40 m. Moto tipo pilaičių būta ir daugiau, tačiau Panemuniais jas be pėdsakų nuplovė Nemunas.

Piliakalniams tradiciškai skiriamos ir pavienės Lietuvos piliavietės – beveik lygiose vietose esančios mūrinių pilių vietos be žemės paviršiuje matomų griuvėsių (Senieji Trakai, Trakų r.) arba vietos, kur pilies tipas lieka neaiškus (Eišiškės, Šalčininkų r.). Jos išsiskiria giliais (5–8 m) ir plačiais (25–40 m) grioviais, juosiančiais 1–2 ha aikšteles.

Medinių pilių sunykimo ir galutinio piliakalnių apleidimo laikas tebėra iki galo neištirtas. Iki šiol remiamasi tik rašytiniais šaltiniais, tačiau XV a. duomenys tebėra nesusisteminti. Pagal juos medinės pilys Narkūnų (Utena), Taurapilio (Tauragnai), Ginučių (Linkmenys) piliakalniuose stovėjo iki 1433 m. Veliuonos pilis buvo atstatyta 1411 m., Ukmergės pilis stovėjo 1425 m., Merkinės pilis minima 1444 m. Vadinasi, piliakalnių istorija tęsiasi bent iki XV a. vidurio. O ir vėlesniais amžiais buvo įvairių žemės įtvirtinimų, išoriškai panašių į piliakalnius, kurie dažnai tokiais laikomi ir iki dabar.

Lietuvos piliakalniai vėlyviausiame raidos etape buvo išskirtinis reiškinys Europos istorijoje, sąlygotas vėlyvo valstybės susikūrimo bei ilgos Ordino grėsmės kraštui. Artimesnės ir tolimesnės šalys statėsi mūrines pilis, kurių tvirtumas daugiau priklausė nuo jų sienų storio, nei nuo kalvų, ant kurių jos buvo pastatytos, šlaitų statumo bei pylimų aukštumo. Mediniai įtvirtinimai nebegalėjo atsilaikyti prieš Europoje XIV a. atsiradusius šaunamuosius ginklus – pirmiausia patrankas. Ir nors to meto medinių pilių dar sutinkame ir kituose kraštuose, pavyzdžiui, Danijoje, čia jos nebebuvo pagrindiniai įtvirtinimai. Mūrui keičiant žemių ar akmenų pylimus, mediniai įtvirtinimai transformavosi į pagalbinius ar savarankiškus įtvirtinimus, nebesusijusius su piliakalniais. Naujuosius laikus Europa ir Lietuva pasitiko jau su apleistais piliakalniais, kuriais nuo tada pradėta domėtis kaip senovės palikimu.


(pagal „Lietuvos piliakalniai. Atlasas“. Vilnius, 2005. T. 1, p. 4–20)



 

Kultūros vertybių registre esančių piliakalnių, kurie Atlaso sudarytojų nuomone nėra piliakalniai, sąrašas